Suvirinimas – jungiamų paviršių suartinimas suvirintąja jungtimi, kad tarp jų veiktų tarpatominės ryšio jėgos. Šioms jėgoms atsirasti būtinas jungiamų paviršių paruošimas, jungimo proceso temperatūra ir trukmė. Paviršiniams ryšiams susidaryti, t. y. atomams suaktyvinti, reikiamos energijos gali suteikti šiluma, plastinė deformacija arba ir šiluma, ir plastinė deformacija kartu.
Suvirinimo būdai klasifikuojami pagal suvirinimui naudojamą energiją arba jungimo būdą.
Pagal naudojamą energiją skiriami elektriniai (elektrolankinio ir elektrokontaktinio suvirinimo būdai ir elektrošlakinis suvirinimas), cheminiai (dujinis, termitinis suvirinimas), spindulinės energijos (lazerinis, elektronų spinduliais), mechaniniai (suvirinimas trintimi, ultragarsinis, suvirinimas sprogdinimu) ir mišrieji (lazerinis-elektrolankinis, difuzinis) suvirinimo būdai.
Pagal ruošinio jungimo būdą skiriamas lydomasis ir slegiamasis suvirinimas. Virinant lydomuoju būdu išlydomos ruošinių briaunos ir pridėtinis metalas. Susidariusi skysta medžiaga vilgo jungiamuosius paviršius. Jai sustingus susidaro vientisa jungtis. Prie lydomojo suvirinimo priskiriami lankinis, plazminis, elektrošlakinis, lazerinis, dujinis ir suvirinimas elektronų spinduliais. Virinant lankiniu būdu elektrodas arba tik perduoda elektros srovę (nelydusis elektrodas), arba jis išlydomas (lydusis elektrodas). Virinant slegiamuoju būdu ruošiniai jungiasi dėl jungiamų paviršių bendros plastinės deformacijos, kai tarp labai suartėjusių paviršių prasideda atomų difuzija ir susidaro tarpatominiai ryšiai. Jungties zona dažniausiai kaitinama. Plastinės deformacijos metu deformuojami paviršiaus nelygumai, suardoma ir iš sandūros pašalinama oksidų plėvelė. Esant geram paviršių kontaktui ir pradėjus veikti tarpatominiams ryšiams susidaro tvirta suvirintoji jungtis. Prie slegiamojo suvirinimo priskiriami elektrokontaktinis, suvirinimas trintimi, ultragarsinis, difuzinis, dujinis presuojamasis ir suvirinimas sprogdinimu.
