Dar senovės egiptiečiai mokėsi suvirinimo amato. Kai kurie jų geležiniai įrankiai jau buvo pagaminti suvirinimo būdu. Skitai jau VI-V a. p.m.e. sandūroje kalviškąjį suvirinimą naudojo suvirindami plieną ir geležį. O pietvakarių Ukrainoje ir Besarabijoje IV-III a. p.m.e. buvo aptikta vario kalviškojo suvirinimo gaminių. Kalvystės amatas – suvirinimo pradidinkas- ypač išpopuliarėjo vidurmažiais.

Tikrojo suvirinimo užuomazgos atsirado tik XIXa. pradžioje.

1881 metais prancūzų mokslininkui Augustas De Meritens pavyko išlydyti švino plokštelies naudojant šilumą iš elektros lanko. Rusų mokslininkas N. Bernardosas 1882 metais išrado lankinio suvirinimo angliniu elektrodu būdą. Vėlesniais metais jis išrado šiuos suvirinimo būdus: suvirinimą elektros lanku, degančiu tarp dviejų arba kelių elektrodų; suvirinimą apsauginių dujų aplinkoje; kontaktinį taškinį elektrinį suvirinimą replių pavidalo prietaisu. N. Benardosas ir jo tautietis Stanislovas Olszewski sukūrė elektrodo laikiklį, kuriuos užpatentavo JAV ir Didžiosioje Britanijoje. Bernardosas- vienas svarbiausių suvirinimo pradininkų pasaulyje, tačiau ir iki jo buvo atlikta daug bandymų, padaryta išradimų: 1802 metais akademikas Vasilijus Vladimirovičius Petrovas pirmą kartą ištyrė ir aprašė elektros lanką, atsirandantį, leidžiant elektros srovę per du strypus – iš anglies ir metalo – ir turintį taip pat aukštą temperatūrą. Jis taip pat nurodė, jog elektros lanko šilumą galima panaudoti metalams lydyti.

Strohmegeris pirmą kartą pristatė glaistyto elektrodo prototipą

1900 metais Strohmegeris pirmą kartą pristatė glaistyto elektrodo prototipą. Glaistytas elektrodas padėjo išlaikyti elektros lanko stabilumą. Tuo metu buvo išrastas ne vienas suvirinimo būdas, tačiau suvirinimas elektrodais dar labiau išpopuliarėjo. Po antro pasaulinio karo įsikūrė pirmoji pasaulyje Amerikos suvirintojų asociacija. (Lietuvoje Suvirintojų asociacija buvo įkurta 2005 metais). 1930 JAV išpopuliarėjo kontaktinis smeigių suvirinimo būdas. Jis paplito konstrukcijų statybose ir laivų statyklose, kol jį išstūmė naujesni suvirinimo būdai. 1940 metais buvo pasistūmėta aliuminio ir magnio suvirinimo srityse. Buvo išrastas suvirinimas volframo elektrodu apsauginių dujų aplinkoje, kitaip dar žinomas kaip TIG. Tai buvo svarbus postūmis suvirinimo istorijoje. Suvirinimą su angliarūgšte, kuris buvo gana ekonomiškas, išpopuliarino Lyubavskij ir Novoshilov 1953 metais. Netrukus buvo pradėti suvirinti vis plonesnių metalų lakštai, suvirinimas tapo dar pranašesnis. Laikui bėgant atsirado ir daugiau suvirinimo būdų. Pavyzdžiui, 1960 metais Gage išrado plazminį suvirinimą (suvirinimas purškiant metalą). Jis taip pat sukūrė suvirinimą elektronų srautu, kuris vis dar naudojamas orlaivio gamybos pramonėje JAV. Visgi populiariausias iki šių laikų liko elektrolankinis suvirinimas su savo trimis būdais: suvirinimas glaistytais elektrodais (MMA), suvirinimas volframo elektrodu inertinėse dujose (TIG) ir suvirinimas lydžiuoju elektrodu apsauginėse dujose (MIG/MAG).

Suvirinimas Lietuvoje

Lietuvoje suvirinimas jau buvo taikomas tarpukario laikotarpiu. Daugiausia tai buvo dujinis suvirinimas acetileno-deguonies liepsna. Prieš antrąjį pasaulinį karą buvo naudojamas ir elektrinis suvirinimas, bet gana retai. Po karo plačiai pradėtas naudoti elektrinis suvirinimas statybose ir pramonėje.

Po karo Vilniuje veikė suvirinimo įrengimų gamykla

Po karo Vilniuje veikė suvirinimo įrengimų gamykla, kuri gamino suvirinimo aparatų elektros lanko šaltinius (generatorius, agregatus, lygintuvus, transformatorius). Tai buvo viena didžiausių Sovietų Sąjungoje suvirinimo technikos gamyklų. Prie gamyklos veikė mokslinis tiriamasis institutas. Jis veikė iki Nepriklausomybės atkūrimo, bet neatlaikęs Vakarų Europos ir JAV naujųjų technologijų konkurencijos iširo ir liko tik mažas padalinys.

Parengta pagal: J. Naruškevičius, „Suvirintojo vadovas“

Saltinis: weldinghistory.org (Vingis)

Istorija
Arheologų surastos brozos amžiaus mažos auksinės dėžutės, suvirintos slegiamuoju (kalviškuoju) būdu su užleistinėmis siūlėmis, datuojamos 2000 prieš Kristų. Lydomuoju būdu metalus imta virinti 19 a. pabaigoje. Prancūzijoje 1895 chemikas H. L. Le Chatelier išgavo acetileno ir deguonies liepsną, o 1902 inžinieriai Ch. Picard’as ir E. Fouché sukonstravo dujinius degiklius. Iki 1900 suvirinimui daugiausia buvo naudojamas vandenilio, metano ir CO dujų mišinys, pradėtas naudoti acetileno ir deguonies mišinys. Automatinis suvirinimas išrastas 1920 bendrovėje General Eletric. Buvo virinama nuolatine srove plika elektrodine viela automatiškai reguliuojant vielos tiekimo greitį. Siūlės buvo akytos, blogos kokybės. 1935 bendrovė Linde Air Products pradėjo naudoti automatinį suvirinimą su fliusu. 1941 pradėtas suvirinimas nelydžiuoju elektrodu, o 1948 sukurtas suvirinimas lydžiuoju elektrodu apsauginėse dujose. 1957 sukurta elektrodinė viela, kurios išorėje ar viduje buvo fliuso funkcijas atliekančių medžiagų. 1957 pradėta gaminti miltelinė viela, kuriai suvirinimo metu nereikia papildomos dujų apsaugos. Elektrošlakinio suvirinimo tyrimai pradėti Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 4 dešimtmečio pradžioje, o 4 dešimtmečio pabaigoje analogiškas būdas sukurtas J. Patono suvirinimo institute Kijeve (Ukraina). Plazminis suvirinimas sukurtas 1957. Juo pasiekiama labai aukšta 16000–24000 K temperatūra. Naudojamas ne tik suvirinti, bet ir medžiagoms pjaustyti. Suvirinimas elektronų spinduliais išrastas Prancūzijoje. Juo suvirinamos 0,25–200 mm storio sandūrinės siūlės. Lazerinis suvirinimo būdas 20 a. 7 dešimtmetyje buvo sukurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir plačiai naudojamas automobilių, prietaisų, elektronikos, aviacijos pramonės šakose. Suvirinimo sprogdinimu bandymai pradėti 1944, vėliau plačiai jis taikytas laivų statybos, metalurgijos pramonėje didelio ploto detalėms sujungti.

Lietuvoje

Lietuvoje Iki 1990 suvirinimo mokslinius tyrimus vykdė Elektrinio suvirinimo įrenginių projektavimo, konstravimo ir technologijos Mokslinio tyrimo instituto Vilniaus skyriaus mokslininkai. Vilniaus inžinerinio statybos instituto (nuo 1990 Vilniaus Gedimino technikos universitetas) mokslininkai kūrė specializuotus suvirinimo lanko maitinimo šaltinius. Nuo 21 a. pradžios veikia nedidelės įmonės, gaminančios suvirinimo pusautomačius, kontaktinio suvirinimo aparatus (bendrovės Suvirinimas, Viriteka), suvirinimo generatorius ir agregatus (bendrovė Vilniaus Velga), elektrolankinio suvirinimo elektrodus (bendrovė Anykščių varis). Nuo 2001 bendrovė Serpantinas leidžia žurnalą Suvirinimas.

Saltinis: Visuotinė Lietuvių enciklopedija